Kaip mus rasti?

LIETUVOS RESPUBLIKOS AMBASADA PRANCŪZIJOS RESPUBLIKOJE, MAROKO KARALYSTEI, MONAKO KUNIGAIKŠTYSTEI IR TUNISO RESPUBLIKAI

Adresas: 22, bd de Courcelles, 75017 Paris, FRANCE

plačiau »

Tel. +33 1 40 54 50 50, +33 1 40 54 50 51
Faksas +33 1 40 54 50 75, +33 1 40 54 50 65
El. paštas

su Prancūzija

Sukurta 2016.06.28
1922 m. gruodžio 20 d. Prancūzija pripažino Lietuvą de jure.
1991 m. rugpjūčio 29 d. atkurti diplomatiniai santykiai.
1991–1994 m. Osvaldas Balakauskas buvo pirmasis Lietuvos ambasadorius Prancūzijai po diplomatinių santykių atkūrimo.
1991–1996 m. Philippe de Suremain buvo pirmasis Prancūzijos ambasadorius Lietuvojai po diplomatinių santykių atkūrimo.

Lietuvos ryšiai su Prancūzija 1919–1940 m.

Lietuvos Taryba ir pirmoji vyriausybė bandė užmegzti pirmuosius politinius kontaktus su Prancūzija dar 1918 m. rudenį, t.y. prieš Prancūzijai pripažįstant Lietuvą de facto 1920 m. gegužės 11 d., o 1922 m. gruodžio 20 d. - taip pat ir de jure. Vis dėlto, pirmoji institucija, atstovavusi mūsų valstybei Prancūzijoje, buvo Lietuvos delegacija Paryžiaus taikos derybose, veikusi 1919 m. kovo–lapkričio mėn.

1919 m. gruodžio 1 d. atidaryta Lietuvos diplomatinė atstovybė Prancūzijoje. Jos vadovu paskirtas lietuvių kilmės prancūziškai rašęs poetas Oskaras Milašius. Atstovybei įgijus pasiuntinybės statusą, O. Milašius buvo paskirtas jos patarėju ir šias pareigas ėjo iki 1938 m. kovo 1 d.

1925 m. liepos 17 d. nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Petras Klimas įteikė skiriamuosius raštus Prancūzijos prezidentui Gaston Doumerge. Diplomatas atstovavo Lietuvai Prancūzijoje daugiau nei aštuoniolika metų – iki momento, kai buvo areštuotas vokiečių gestapo pareigūnų.

Lietuvos pasiuntinybėje Paryžiuje dirbo žinomi diplomatai Stasys Girdvainis, Juozas Urbšys, Ladas Natkevičius, Stasys Bačkis, poetas Jurgis Baltrušaitis, jo sūnus meno istorikas Jurgis Baltrušaitis. Nuo pat delegacijos Paryžiaus taikos konferencijoje įkūrimo iki okupacijos raštvede Lietuvos institucijose Prancūzijoje dirbo Jeanne Thérèse Desfaux.

Pirmaisiais darbo metais atstovybės adresas kito. Iš pradžių buvo nuomojamos tos pačios patalpos, kur anksčiau buvo įsikūrusi Lietuvos delegacija Paryžiaus taikos derybose – Marceau prospekte (55 avenue Marceau). 1920 m. gruodį atstovybė persikėlė į gretimą Kléber prospektą (52 avenue Kléber), o 1921 m. – į Villa Victor Hugo skersgatvį (10 Villa Victor Hugo). 1925 m. gruodžio pabaigoje pasiuntinybė įsikūrė Lietuvos valstybės įsigytame pastate tuometinėje Malesherbes aikštėje, dabar pavadintoje generolo Georges Catroux vardu (14 place Général Catroux).

Įkūrus pasiuntinybę, buvo geriau apibrėžti ir suintensyvėjo Lietuvos teisiniai ir ekonominiai santykiai su Prancūzija. Nuo 1928 m. valstybių ūkinius santykius nustatė prekybos sutartis (papildyta 1932 m., pakeista 1935 m.). Tais pačiais 1928 m. Lietuva ir Prancūzija sudarė po metų įsigaliojusias konsulinę konvenciją ir keletą teisinių sutarčių: dėl ekstradicijos, teisminės globos ir pagalbos, teismų aktų perdavimo. 1930 m. valstybės pasirašė Klaipėdos krašto okupacijos ir administracijos išlaidų atlyginimo protokolą ir susitarimą prekių ženklams apsaugoti. Ūkiniai santykiai nebuvo labai intensyvūs. Lietuva eksportavo į Prancūziją žemės ūkio produktus, tuo tarpu iš jos į Lietuvą buvo importuojami medikamentai, kosmetika, audiniai, alkoholiniai gėrimai ir tabakas. Krašto apsaugos ministerija Prancūzijoje įsigydavo dalį kariuomenės ginkluotės. 1919 m. užsimezgę kariniai ryšiai išliko svarbūs iki pat Lietuvos okupacijos - prancūzų instruktoriai talkino apmokant pirmuosius lietuvių karininkus, po keletą karininkų kasmet stažuodavosi Prancūzijos aukštosiose karo mokyklose.

P.Klimas siekė sustiprinti frankofoniškosios kultūros įtaką Lietuvoje. 1936 m. prancūzų kalba įsitvirtino kaip pagrindinė užsienio kalba Lietuvos mokyklose, daug lietuvių studentų studijuodavo arba stažuodavosi Prancūzijoje, o prancūzų mokytojai ir dėstytojai atvykdavo dirbti į Lietuvą. Jis nuolat rūpinosi ir Lietuvos populiarinimu Prancūzijoje, pabrėždamas jos istorijos ir etnografinės kultūros savitumą, parengė straipsnių ir leidinių apie mūsų šalį. Lietuva dalyvavo 1937 m. vykusioje Paryžiaus pasaulinėje parodoje, o ketvirtojo dešimtmečio antrojoje pusėje tapo žinoma Prancūzijoje kaip krepšinio valstybė.

Lietuvos valstybės okupacija sutapo su Prancūzijos Trečiosios Respublikos paskutiniosiomis dienomis. Suaktyvėjus Antrojo pasaulinio karo veiksmams, diplomatinis korpusas pasitraukė iš sostinės, pirmiausiai į Tours, vėliau į Bordeaux, paskui į La Bourboule ir pagaliau į Vichy. Ten Lietuvos pasiuntinys P. Klimas 1940 m. birželio 15 d. sužinojo apie Lietuvos okupaciją. Liepos 10 d. Prancūzijos Trečioji Respublika nustojo egzistavusi, pradėjo veikti Vichy režimas. Rugpjūčio 1 d. Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje darbas buvo sustabdytas, jos turtą perėmė S.Bačkis. Okupacinei administracijai pareikalavus, rugpjūčio 24 d. jis perdavė pastato raktus Paryžiaus policijos prefektui. Lietuvos diplomatinės atstovybės vadovo P. Klimo diplomatinis statusas tapo neapibrėžtas, bet jo pavardė ir toliau buvo įtraukiama į oficialius diplomatinio korpuso sąrašus.

Lietuvos ryšiai su Prancūzija 1940-1991 m.

SSRS okupavus Lietuvą, Prancūzijos užsienio reikalų ministerija paliko diplomatines privilegijas à titre personnel čia dirbusiems lietuvių diplomatams. Neoficialiai leisdama veikti egzilinei pasiuntinybei, Prancūzija suteikė Lietuvos atstovams galimybę laviruoti tuometinėje politinėje erdvėje, nors ir buvo prašoma, kad jie neužsiimtų aktyviais politiniais veiksmais.

Neoficialia Lietuvos pasiuntinybe Paryžiuje vokiečių okupacijos metais tapo jos patarėjo Stasio Antano  Bačkio nuomotas butas (5, rue de Messine). Iki suėmimo 1943 m. rugsėjo 18 d. atstovybei vadovavo Petras Klimas, vėliau pagrindiniu Lietuvos ir lietuvių atstovu ir reikalų tvarkytoju tapo S.A.Bačkis, nors jo diplomatinės pareigos oficialiai ir nebuvo pripažintos. S.A.Bačkis dirbo Paryžiuje iki 1960 m.

S. A. Bačkiui persikėlus į Vašingtoną, Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje vadovo pareigas užėmė pats Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis, rezidavęs Romoje, o prof. Jurgis Baltrušaitis, paskirtas pasiuntinybės patarėju,  pavaduodavo S.Lozoraitį, kai šio nebūdavo Paryžiuje. Kanceliarinių reikalų tvarkymas persikėlė į pasiuntinybės darbuotojo A.Liutkaus butą.

Septintajame dešimtmetyje J.Baltrušaitis perėmė Lietuvos atstovavimo Prancūzijoje funkcijas ir jas atliko iki pat savo mirties 1988 m. Jo dėka pavyko įvykdyti vieną iš svarbesnių uždavinių - gauti prancūzų vyriausybės pritarimą naudotis lietuviškais kelionės pasais. 1965 m. Prancūzijos valdžia sutiko vizuoti nepriklausomos Lietuvos piliečių pasus ir išduoti asmens korteles su ,,lietuvių tautybės‘‘ įrašu.

Po J. Baltrušaičio mirties 1988 m. Lietuvos atstovavimą Prancūzijoje perėmė iš JAV grįžęs S.A.Bačkis, kuris vykdė šias pareigas iki 1990 m.

Naujienlaiškio prenumerata