Paroda „Lietuviai Prancūzijos Rivjeroje: diplomato Antano Liutkaus fotografijos 1941-1953 m.“

Paroda „Lietuviai Prancūzijos Rivjeroje: diplomato Antano Liutkaus fotografijos 1941-1953 m.“

Nuo 2025 m. vasario 14 d. iki balandžio 11 d. Lietuvos ambasadoje Prancūzijoje eksponuojama paroda „Lietuviai Prancūzijos Rivjeroje: diplomato Antano Liutkaus fotografijos 1941-1953 m.“

Šioje parodoje pristatomos diplomato, rašytojo ir menininko Antano Liutkaus fotografijos, kuriose užfiksuota Villefranche-sur-Mer lietuvių bendruomenė XX a. ketvirtajame ir šeštajame dešimtmetyje.

Parodos lankymas galimas darbo dienomis:

I-IV nuo 10 val iki 18 val;

V nuo 10 val iki 16 val.

Išskyrus valstybinių švenčių dienomis ir ambasados uždarų renginių metu.

Registracija į parodos lankymą privaloma. / Prieš atvykstant, prašome susisiekti su Ambasada šiuo el. paštu: rsvp.lituanie@urm.lt .

Apie parodą

Pirmojo pasaulinio karo metais paskelbusi nepriklausomybę Lietuvos Respublika gyvavo daugiau nei du dešimtmečius (1918-1940). Jos delegacija pirmuosius diplomatinius ryšius su Prancūzija užmezgė 1919 m. Paryžiaus taikos konferencijoje. 1924 m. Vyriausybės delegatu (Délégué du Gouvernement) tapo Oskaras W. De L. Milosz-Milašius. Kitais metais Lietuvos Nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Prancūzijoje buvo paskirtas Petras Klimas.

1939 m. rugpjūčio 23 d. Sovietų Sąjunga ir Vokietija pasirašė Nepuolimo sutartį, taip vadinamą Molotovo-Ribentropo paktą. Pasirašydami pakto slaptuosius protokolus, sovietai ir naciai pasidalino Europą. Tai buvo Antrojo pasaulinio karo pradžios ženklas.

1940 m. gegužės 10 d. naciai paskelbė karą Prancūzijai, birželio 14 d. užėmė Paryžių. Sovietai, naudodamiesi proga, tą patį birželį okupavo Lietuvą, Latviją ir Estiją. Per vieną dieną, naudodami jau išbandytą nepriklausomų valstybių užgrobimo modelį, maskuodami tikruosius savo tikslus, jie surengė surežisuotus „demokratinius“ Liaudies Seimo balsavimus visose trijose okupuotose teritorijose dėl stojimo į Sovietų Sąjungos sudėtį, o rugpjūčio pradžioje patenkino jų „prašymus“.

Prancūzijos sostinėje dirbusiems Lietuvos diplomatams Paryžiaus policijos prefektūra nurodė atiduoti pasiuntinybių raktus. Taip buvo vykdomi trečios šalies, Sovietų Sąjungos, reikalavimai. Lietuvos, taip pat Latvijos bei Estijos diplomatai liko be savo valstybių, bet savo misiją garbingai tęsė toliau.

Iš nacių užimto Paryžiaus buvo priversti pasitraukti Lietuvos diplomatai: Petras Klimas, Antanas Liutkus, Juozas Lanskoronskis, iš Ženevos - Jurgis Savickis. Karo metus jie praleido Pietų Prancūzijoje, svečiuodavosi vieni pas kitus savo vilose, pavadintose įvairiais vardais - „Ariogala“, „Amerika“, „Svėdasai“, „Biržai“. Bėgdami nuo raudonojo sovietų teroro prieglobstį Grasse, Roquebrune-Cap-Martin arba Villefranche-sur-Mer rado ne vienas žymus lietuvis.

1943 m. rugsėjo 18 d. naciai suėmė diplomatą P. Klimą, kurį kalino iki 1944 m. pavasario. Jam grįžus į Lietuvą kitų metų rudenį sovietai P. Klimą suėmė, jį kalino, nuteisė, ištrėmė. Iš tremties į Lietuvą diplomatas sugrįžo 1954 m.

1944 m. Prancūzija buvo išvaduota. Sovietų okupuota ir nacių bei vėl sovietų reokupuota Lietuva nepriklausoma valstybe tapo tik po pusės amžiaus. Nors Lietuvos vardas buvo ištrintas iš politinio pasaulio žemėlapio, nors ji buvo už „geležinės uždangos“, sovietų engiama ir draskoma, bet Lietuvos diplomatinės tarnyba tęsė diplomatinę kovą už savo šalies laisvę.

Lietuvos diplomatai, likę už tradicinės diplomatijos ribų, ieškojo netradicinių sprendimų. Jie išlaikė senuosius, dar iki Antrojo Pasaulinio karo Prancūzijos užsienio reikalų ministerijoje užmegztus dalykinius ir privačius kontaktus, jais rėmėsi, taip pat diskretiškai mezgė naujus ryšius, kurie galėjo padėti Lietuvos laisvinimo byloje, neleido demokratiniam pasauliui užmiršti Lietuvos okupacijos.

Lietuvos diplomatai gelbėjo savo tautiečius, likusius šiapus ir anapus „geležinės uždangos“: išduodavo Lietuvos Respublikos pasus, tvirtindavo pabėgėlių išsilavinimą patvirtinančius diplomus. Ypatingai diplomatai rūpinosi tuo, kad pasitraukę iš Lietuvos jų piliečiai nebūtų iš Vakarų Europos pabėgėlių stovyklų deportuoti į Sovietų Sąjungą, kur jiems grėsė tremtis ar mirtis.

Diplomatai, bendradarbiaudami su aktyviomis lietuvių išeivijos organizacijomis, rengdavo bendras konferencijas, viena jų 1947 m. buvo surengta Paryžiuje. Visų jų tikslas buvo kova už nepriklausomą Lietuvą, už laisvę ir demokratiją, žmogaus teises.

Keturių žvakučių fone užfiksuotas vaiko, diplomato Antano Liutkaus pirmagimio sūnaus Perkūno žvilgsnis liudija ir neįvykusios šventės, ir mažos tautos tragediją – nepriklausoma Lietuva taps tik po daugiau nei pusės amžiaus.

Iš nuotraukose įamžintų diplomatų, dirbusių Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje dar iki krašto okupacijos į 1990 m. nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą sugrįžo tik diplomatas dr. Stasys Antanas Bačkis.

Prancūzijoje rezidavusio ir karo metus jos Žydrojoje pakrantėje išgyvenusio diplomato Antano Liutkaus unikalių fotografijų paroda atskleidžia skausmingą to meto kasdienybę. Jautrus menininko, dailininko ir fotografo žvilgsnis atkreipia dėmesį į kolegas diplomatus, į lietuvių inteligentiją, išgyvenusią nacių ir sovietų terorą, fiksuoja jiems tekusią pabėgėlių, tremtinių lemtį. Daugiau nei 600 A. Liutkaus foto negatyvų jo sūnus Perkūnas Liutkus perdavė Lietuvos centriniam valstybės archyvui.