Naujienos

Š.m. lapkričio 6 d. Paryžiaus meno galerijoje L’Atelier 24.10 atidaryta lietuvių menininkės, jau daugelį metų gyvenančios ir kuriančios Prancūzijoje, Rūtos Jusionytės tapybos ir skulptūrų personalinė paroda.

Paroda veiks iki gruodžio 9 d. Meno kūrinius galima pažiūrėti galerijoje trečiadieniais, ketvirtadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais nuo 15.30 iki 18.30 val. Galerijos adresas – 2, rue Pétel, 75015 Paris. Daugiau informacijos - www.atelier2410.com

Dailininkė gimė 1978 m. Klaipėdoje. 1996 m. studijavo Klaipėdos dizaino katedroje, Vilniaus dailės akademijoje. 2001 m. baigusi mokslus Lietuvoje, išvyko gyventi ir dirbti į Prancūziją. Nuo 2003 m. pradėjo rengti pirmąsias parodas Lietuvoje ir užsienyje.
Daugiau informacijos apie dailininkę Rūtą Jusionytę - www.rutajusionyte.com

Prancūzų meno kritikė Marie Deparis-Yafil apie Rūtą Jusionytę:          
 
Rūtos Jusionytės darbai - ne trumpalaikė skulptorės užgaida, greit nublanksiantis kūrybinis užmojis, ar eksperimentas. Tapyba Rūtai visad buvo artima, praktikuojama nuo vaikystės tėčio dirbtuvėse, nesvetima šeimos profesiniame rate. Vis dėlto kuriam laikui tradicija liko primiršta, tapyba tiek moteriai, tiek tapytojai - išbandymų pilnas amatas. Tačiau vos tik susipažinus su Rūta, iškart akivaizdu, jog tai stipri, savimi pasitikinti asmenybė, kuriai ne kartą teko kovoti už savo charizmatišką kūrybinę nepriklausomybę.

Tapybai ateinant į Rūtos gyvenimą, jos, kaip skulptorės, braižas palengva kito. Nors šiandien skulptūra vis dar didelė jos kūrybinio gyvenimo dalis, ji įgijo švelnesnių bruožų, gyvybinės energijos. Šiandien tapyba nebe jėga kovojanti su skulptorės pradu, o naujas Rūtos karjeros puslapis.

Nors Joans Burgert  kūryba jai stilistiškai nėra artima, Rūta dažnai cituoja jauno berlyniečio mintis. Tačiau Modernios Vokiečių mokyklos įtaka akivaizdi, lengvai jaučiamos slėpiningos, postekspresiontinės, kiek romantiškos gaidos. Tai vienas iš ryšių, siejančių Rūtos kaip skulptorės bei tapytojos pasiskolintas scenas. Tad nenuostabu, jog Rūtos darbai primena vokiečių tapybą - savo laisve bei nesuvaržomumu įsirėžusią į mūsų atmintį. Tačiau Rūtos stiprus stilistinis braižas suasmenina pasiskolintą manierą, tiksliau ją papildo, o ne jai priklauso.

Rūta pripažįsta, jog akademinė tapyba jai nesvetima. Tapydama jauna kūrėja ieško sąsajų su Vilniumi, šeimos praeitimi. Jos dabartis taip pat daro didelę įtaką kūrybos genezei. Rūtos talentas ją atvedė į Prancūziją, šio metu Rūta - pripažinta, Paryžiuje gyvenanti ir kurianti menininkė. Jos personažai tikroviški, pilni gyvybės, jų esybė fiziškai jaučiama - pasitelkiant Heideggerio terminologiją - žiūrovą užplūsta jausmas, jog prasidėjus žaidimui pasakojimas  pasidaro pernelyg sudėtingas ir klaidus, tad iškyla mistinis klausimas, „figūros tyluma“, kaip rašė Rilkė 1900 metų poemoje: „Esu paveikslas/neprašyk prabilt taip atimdamas galią iš kasdieninės kalbos, kuri ir taip mažai apie pasaulį nusimano“.

Figūra Jusionytės skulptūroje ir tapyboje - esminė jungtis. Rūtos Jusionytės paveikslai, lyg savarankiškos refleksijos, yra akivaizdžiai egzistenciniai, tačiau pirminis įspūdis greitai nublanksta ar yra užgožiamas fantazijos pasaulio būtybių gimimo. Taip paveikslai įgyja metafizinės dimensijos ir palydi mus atgalios į  tik jiems žinomus mistinius klodus.