Lietuvių menininkų Svajonės ir Pauliaus Stanikų instaliacija- Paryžiaus ,,Baltojoje naktyje“
Svajonės ir Pauliaus Stanikų instaliacija ,,Darbininkas, valstietė ir erelis“ 2012 m. spalio 6 d. Nuo 19 iki 7 val. Vieta : Avenue des Nations-Unies, Paris 16e (Trokadero sodų požeminė perėja) Metro : Iéna/Trocadéro Svajonę ir Paulių Stanikus galima būtų pavadinti šiuolaikiniais „mistikais“, pakylėjančiais šią sąvoką iki kraupaus monumentalumo, sugėrusiais į savo kūrybą tiek krikščioniškąją, pavyzdžiui Dante Alighieri ar Michelangelo Cavaraggio, (ikonografinio) mąstymo tradiciją, tiek ir iš pastarosios išaugusį naujųjų laikų Vakarų „ateistinį“ romantizmą (pavyzdžiui, brolių Grimm) ar kiek vėlesnį ribinį kūnišką radikalizmą (pavyzdžiui, De Sade), taip pat išsaugojusiais „archajišką rytietišką dvasią“ (žinoma, suprantant, jog šiuolaikiniame pasaulyje tai – tik kultūrinė klišė), kuri, kaip ir pavyzdžiui, lietuvio, gyvenusio Paryžiuje, Oskar Milosz, kūrybą nuspalvina melancholiškai ornamentuotu retro-manierizmu, niūroko ir kartu šiek tiek sarkastiško dekadentizmo spalvomis. Turinio prasme, metaforiškai menininkų kūriniai balansuoja tarp klasikinių epitafijų, alegorijų, pasakų, pasakėčių ir trilerio „žanrų“, pasakojamų pasitelkiant šiuolaikinės reklamos, žiniasklaidos estetiką (juk šios sritys – taip pat yra šiuolaikinių pasakų fabrikas). Savo kūrinius menininkai visada instaliuoja, arba labiau tiktų sakyti „augina“, „audžia“ tarsi kulto pastato – menamos bažnyčios ar koplyčios principu. Svarbūs tampa ne tik kūriniai, funkcionalia, tekstualia, santykiaujančia su jų turiniu ir forma tampa visa aplinkinė erdvė, visuma. Menininkams svarbi ir erdvės energetika, jos kontekstas. Tai ypač pasakytina konkrečiai šiuo atveju, nes Stanikai makabrišką naratyvą išskleidžia būtent toje vietoje (savotiškai ją reaktualizuodami, atgaivindami), kur 1937 m. vienas prieš kitą buvo instaliuoti Sovietų sąjungos ir fašistinės Vokietijos paviljonai Pasaulinės parodos metu. Didžiuliai (tiesiogine prasme) propagandiniai totalitarinių imperijų simboliai – vokiečių erelis ir sovietų imperiją simbolizuojanti valstietės ir darbininko, iškėlusių į viršų kūjį ir pjautuvą, skulptūrinė kompozicija – tada grėsmingai „puikavosi“ vieni prieš kitus. Taigi Stanikai sąmoningai naudojasi šios vietos istorija, energetika, savo asmenine (post)sovietine patirtimi, tam tikrais simboliais ir jų miksavimu, net Pauliaus Staniko senelio – garsaus sovietinių laikų skulptoriaus – kamerinių darbų atvaizdais, klodami kontekstą ant konteksto, kartu išryškina, traukia iš praėjusio laiko bedugnės tamsos fantasmagoriškas Vakarų civilizacijos istorijos pamėkles, tarsi pasakotų slogų siurrealistinį sapną.Tekstas: Kęstutis ŠapokaDaugiau informacijos: http://nuitblanche.paris.fr/oeuvres/lieu/69
Svajonės ir Pauliaus Stanikų instaliacija ,,Darbininkas, valstietė ir erelis“
2012 m. spalio 6 d.
Nuo 19 iki 7 val.
Vieta : Avenue des Nations-Unies, Paris 16e (Trokadero sodų požeminė perėja)
Metro : Iéna/Trocadéro
Svajonę ir Paulių Stanikus galima būtų pavadinti šiuolaikiniais „mistikais“, pakylėjančiais šią sąvoką iki kraupaus monumentalumo, sugėrusiais į savo kūrybą tiek krikščioniškąją, pavyzdžiui Dante Alighieri ar Michelangelo Cavaraggio, (ikonografinio) mąstymo tradiciją, tiek ir iš pastarosios išaugusį naujųjų laikų Vakarų „ateistinį“ romantizmą (pavyzdžiui, brolių Grimm) ar kiek vėlesnį ribinį kūnišką radikalizmą (pavyzdžiui, De Sade), taip pat išsaugojusiais „archajišką rytietišką dvasią“ (žinoma, suprantant, jog šiuolaikiniame pasaulyje tai – tik kultūrinė klišė), kuri, kaip ir pavyzdžiui, lietuvio, gyvenusio Paryžiuje, Oskar Milosz, kūrybą nuspalvina melancholiškai ornamentuotu retro-manierizmu, niūroko ir kartu šiek tiek sarkastiško dekadentizmo spalvomis.
Turinio prasme, metaforiškai menininkų kūriniai balansuoja tarp klasikinių epitafijų, alegorijų, pasakų, pasakėčių ir trilerio „žanrų“, pasakojamų pasitelkiant šiuolaikinės reklamos, žiniasklaidos estetiką (juk šios sritys – taip pat yra šiuolaikinių pasakų fabrikas).
Savo kūrinius menininkai visada instaliuoja, arba labiau tiktų sakyti „augina“, „audžia“ tarsi kulto pastato – menamos bažnyčios ar koplyčios principu. Svarbūs tampa ne tik kūriniai, funkcionalia, tekstualia, santykiaujančia su jų turiniu ir forma tampa visa aplinkinė erdvė, visuma.
Menininkams svarbi ir erdvės energetika, jos kontekstas. Tai ypač pasakytina konkrečiai šiuo atveju, nes Stanikai makabrišką naratyvą išskleidžia būtent toje vietoje (savotiškai ją reaktualizuodami, atgaivindami), kur 1937 m. vienas prieš kitą buvo instaliuoti Sovietų sąjungos ir fašistinės Vokietijos paviljonai Pasaulinės parodos metu. Didžiuliai (tiesiogine prasme) propagandiniai totalitarinių imperijų simboliai – vokiečių erelis ir sovietų imperiją simbolizuojanti valstietės ir darbininko, iškėlusių į viršų kūjį ir pjautuvą, skulptūrinė kompozicija – tada grėsmingai „puikavosi“ vieni prieš kitus.
Taigi Stanikai sąmoningai naudojasi šios vietos istorija, energetika, savo asmenine (post)sovietine patirtimi, tam tikrais simboliais ir jų miksavimu, net Pauliaus Staniko senelio – garsaus sovietinių laikų skulptoriaus – kamerinių darbų atvaizdais, klodami kontekstą ant konteksto, kartu išryškina, traukia iš praėjusio laiko bedugnės tamsos fantasmagoriškas Vakarų civilizacijos istorijos pamėkles, tarsi pasakotų slogų siurrealistinį sapną.
Tekstas: Kęstutis Šapoka
Daugiau informacijos: http://nuitblanche.paris.fr/oeuvres/lieu/69
